1527 m. pavasaris
Karalienės valdžios pabaiga tapo vis akivaizdesnė. Vasarį dvaras linksmino pasiuntinius iš Prancūzijos. Jie nebuvo gaišinami tikrinant dokumentus, juos pasitiko puotomis, linksmybėmis ir visokiais vakarėliais. Netrukus paaiškėjo, kad į Angliją jie atvyko sutarti dėl princesės Marijos santuokos su Prancūzijos karaliumi Pranciškumi arba jo sūnumi. Princesė Marija buvo iškviesta iš jaukaus Ludlo pilies prieglobsčio ir parodyta pasiuntiniams, paraginta šokti, žaisti, dainuoti ir valgyti. Viešpatie! Kaip jie vertė tą vaiką valgyti! Lyg per keletą derybų mėnesių Marija galėtų išsipūsti iki vedyboms tinkamų apimčių. Mano tėvo, grįžusio namo su jų svita, buvo pilna visur: jis patarinėjo karaliui, vertėjavo pasiuntiniams, slapčia tarėsi su kardinolu, kaip turėtų perrašyti sąjungas Europoje, ir pagaliau kūrė sąmokslus su dėde, kaip šeimai išpešti kuo daugiau naudos šiais neramiais laikais.
Tarpusavy sutarė, kad Aną reikia grąžinti į rūmus. Žmonės ėmė spėlioti, kur ji išvykusi. Tėvas norėjo parodyti ją prancūzų pasiuntiniams. Dėdė sustabdė mane ant laiptų pakeliui į karalienės kambarius pasakyti, kad Ana grįžta.
— Kodėl? — paklausiau šiurkščiai, kiek drįsau sau leisti. — Henrikas dar praeitą naktį kalbėjo, kaip trokšta sūnaus. Jeigu Ana grįš, viską sugadins.
— Ar jis kalbėjo apie tavo sūnų? — pasidomėjo dėdė ir papurtė galvą, kai nepasakiau nė žodžio. — Ne. Nedarai pažangos su karaliumi, Mere. Ana buvo teisi. Mes nepajudėjome į priekį.
Nusigręžiau į langą. Žinojau, kad atrodau paniurusi.
— Kaip manote, kur Ana jus nuves? — išpyliau. — Juk veiks ne šeimos labui, elgsis ne taip, kaip įsakyta, žiūrės sau naudos, savo žemių ir titulų.
Kasydamasis nosį dėdė linktelėjo.
— Na taip, ji egoistiška moteris. Bet karalius klausinėja apie ją, karščiuoja ja taip, kaip niekad nekarščiavo tavimi.
— Bet turi su manimi du vaikus!
Išgirdus pakeltą mano toną, juodi dėdės antakiai pakilo. Aš išsyk nuleidau galvą.
— Atsiprašau. Bet ką daugiau galiu padaryti? Ką gali padaryti Ana, ko nesugebėjau aš? Pamilau jį, tapau mylimąja ir pagimdžiau jam du stiprius vaikus. Jokia moteris daugiau nepadarytų. Netgi Ana, nors ji visiems tokia brangi.
— Galbūt ji sugebės daugiau, — nekreipdamas dėmesio į mano pagiežą atsakė dėdė. — Jeigu Ana tuojau pat pagimdytų jam vaiką, galbūt Henrikas ją vestų. Karalius taip trokšta Anos, taip trokšta vaiko, kad abu troškimus galima suderinti.
— O kaip aš? — išrėkiau.
Jis patraukė pečiais.
— Galėsi grįžti pas Viljamą, — atsakė, lyg tai būtų visai nesvarbu.
Po kelių dienų Ana grįžo į rūmus taip pat slapta, kaip išvyko, ir akimirksniu tapo visų dėmesio centru. Vėl turėjau draugę ir lovos kaimynę. Netrukus jau veržiau jos suknelių kaspinus rytais, kai atsikeldavom, ir šukuodavau jai plaukus vakarais. Ji reikalavo mano patarnavimų kaip anksčiau buvo priversta tarnauti man.
— Nebijai, kad susigrąžinsiu jį atgal? — paklausiau kartą, prieš naktį braukdama šukomis jos plaukus.
— Tu — tuščia vieta, — užtikrintai atsakė Ana. — Bent jau šiuo metu. Šitas pavasaris mano, mano bus ir vasara. Priversiu jį šokti per savo virvutę. Niekas neišgelbės jo iš mano kerų. Nesvarbu, ką tu darysi, ką darys kuri kita. Karalius apsvaigęs. Jis mano.
— Tik pavasarį ir vasarą? — paklausiau.
Ana, regis, susimąstė.
— O kas gali ilgai išlaikyti vyrą? Jis dabar ant aistros bangos keteros, galiu palikti jį tenai, bet galiausiai banga turi lūžti. Niekas nemyli amžinai.
— Jeigu nori ištekėti už jo, turi sugebėti išsaugoti ilgiau — ne tik porą sezonų. Manai, tau pavyks išlaikyti metus? Dvejus?
Mane ėmė juokas matant, kaip pranyksta iš sesers veido pasitikėjimas savimi.
— Kai karalius bus laisvas vesti, jeigu kada nors bus, nebealps dėl tavęs. Tave pamirš, Ana. Kaip moterį, kurios gražiausi metai praėję, kuri įpusėjo trečią dešimtį ir vis dar yra neištekėjusi.
Sesuo griuvo ant lovos ir trenkė ranka per pagalvę.
— Nelinkėk man blogo, — užriko ji. — Dieve, kartais karksi kaip Edenbridžo varna. Bet kas gali nutikti, ir aš galiu bet ką padaryti dėl savęs. Tai tu būsi pamiršta, nes esi pernelyg tingi, kad lemtum savo likimą, o aš atsikeliu kiekvieną dieną įsitikinusi, kad bus, kaip noriu aš. Viskas.
Iki gegužės reikalai su prancūzų pasiuntiniais buvo baigti. Princesė Marija turėjo būti ištekinta už Prancūzijos karaliaus arba jo antrojo sūnaus, vos tik taps moterimi. Tai pažymėti buvo surengtas didelis teniso turnyras, Ana buvo paskirta žaidynių tvarkdare. Ant nedidelių vėliavėlių ji surašė visų dvariškių vardus. Karalius rado ją, tikrinančią sąrašą. Ana stovėjo pamiršusi, kad vieną vėliavėlę spaudžia prie širdies.
— Ką čia turite, panele Bolein?
— Teniso turnyro tvarkaraštį, — atsakė ji. — Reikia sąžiningai suskirstyti žaidėjus poromis, kad išrinktume tikrąjį nugalėtoją.
— Ir kas tas džentelmenas, kurį laikote taip arti širdies?
Anai pavyko nurausti.
— Nežinau, nepažiūrėjau į vardą.
— Galėčiau? — karalius ištiesė ranką.
Ji vėliavėlės jam nedavė.
— Tai nieko nereiškia. Tai tik vėliavėlė, kurią laikiau rankoje ir galvojau. Leiskite padėti ją į vietą lentoje, ir galėsime kartu aptarti varžybų eigą, jūsų didenybe.
Henrikas tapo budrus.
— Atrodote susigėdusi, panele Bolein.
Ji užsiplieskė.
— Aš nieko nesigėdiju. Tik nenoriu atrodyti kvaila.
— Kvaila?
Ana pasuko galvą.
— Prašau, leiskite man padėti vėliavėlę ir patarkite dėl varžybų.
Karalius ištiesė ranką.
— Noriu žinoti vardą ant šitos vėliavėlės.
Tą sekundę pamaniau, kad Ana nežaidžia. Išsigandau, kad karalius pagaus ją sukčiaujant, — galbūt Džordžui Ana ruošė geriausią variantą. Ji atrodė taip sumišusi ir susikrimtusi dėl karaliaus noro sužinoti vardą, jog iš tikrųjų pamaniau, kad ją pagavo. Karalius priminė pėdsaką aptikusį geriausią medžioklinį šunį: jautė, kad kažkas nuo jo slepiama, ir netvėrė iš smalsumo ir aistros.
— Aš įsakau, — tyliai pasakė jis.
Labai nenoriai Ana padėjo vėliavėlę ant ištiestos karaliaus rankos, padarė reveransą ir nuėjo. Ji nesigręžiojo, bet vos tik dingo iš akių, mes visi išgirdome, kaip nukaukši jos kulniukai ir, pasileidus tekinomis į pilį akmenimis grįstu takeliu, švilpia suknelė.
Henrikas atgniaužė delną ir pažvelgė į vardą ant vėliavėlės, kurią Ana laikė prie krūtinės. Ten buvo jo vardas.
Anos teniso turnyras užtruko dvi dienas. Jos juoko, įsakymų, teisėjavimo ir taškų skaičiavimo buvo visur. Galiausiai liko trejos rungtynės: karaliaus prieš mūsų brolį, mano vyras Viljamas Keris prieš Frensį Vestoną, Tomas Vajetas, neseniai grįžęs iš Prancūzijos, prieš Viljamą Breretoną ir dar viena dvariškių pora, kuri varžysis tuomet, kai likusieji eis pietauti.
— Geriau pasistenk, kad karaliui netektų žaisti su Tomu Vajetu, — pusbalsiu pasakiau Anai, kai brolis Džordžas ėjo su karaliumi į aikštelę.
— Kodėl gi? — nekaltai pasiteiravo ji.
— Nes nuo to daug kas priklauso. Karalius nori išlošti matant prancūzų pasiuntiniams, o Tomas Vajetas nori tapti nugalėtoju prieš tave. Karaliui nepatiks būti sutriuškintam Tomo Vajeto.
Ana truktelėjo pečiais.
— Jis dvariškis. Nepamirš svarbesnio žaidimo.
— Svarbesnio žaidimo?
— Tenisas, riterių turnyrai, šaudymas iš lanko, flirtas tėra žaidimai, kad karalius būtų laimingas, — atsakė Ana. — Visi čia dėl to susirinko, tik tai yra svarbu. Ir mes visi tai žinome.
Ana palinko į priekį. Brolis stovėjo vietoje, pasiruošęs paduoti kamuoliuką, karalius — pasirengęs atmušti. Iškėlusi baltą nosinaitę Ana mostelėjo ja. Džordžas padavė, smogė gerą smūgį, kamuoliukas nuriedėjo pilies stogu ir nusileido toliau nei Henrikas galėjo pasiekti, tad smūgiavo per tinklą. Džordžas, greitas ir dvylika metų jaunesnis už karalių, nuskraidino kamuoliuką pro varžovą, ir karalius iškėlė ranką įskaityti jam tašką.
Kitas karaliaus smūgis buvo trumpas, Džordžas net nebandė atmušti. Žaidimo tempas tai kilo, tai vėl slūgo, abu vyrai bėgiojo ir mušinėjo kamuoliuką, kaip sugebėjo, akivaizdžiai nerodydami pasigailėjimo ir nedarydami jokių malonių. Džordžas visą laiką atsiliko vienodu skirtumu, bet darė tai taip atsargiai, kad niekas iš žiūrovų nepamanytų, jog karalius yra geresnis tenisininkas. Išties valdovas, ko gera, buvo pranašesnis įgūdžiais ir taktika. Tik Džordžas dvigubai greičiau už jį lakstė. Džordžas — lieknas ir raumeningas dvidešimt ketverių metų vyras, o karalius — pusamžį pasiekęs, pradėjęs tukti vyriškis.
Kai Džordžas aukštai smūgiavo kamuoliuką, jie beveik baigė pirmą partiją. Henrikas pašoko kirsti pro Džordžą, bet staiga, siaubingai surikęs, driokstelėjo ant aikštės.
Visos rūmų damos suklykė, Ana kaipmat pašoko ant kojų, Džordžas peršoko per tinklą ir pirmas pribėgo prie karaliaus.
— O, Dieve, kas nutiko? — šūktelėjo Ana.
Džordžas stovėjo išbalęs.
— Pakvieskite gydytoją, — šūktelėjo jis. Pažas tekinas nuskubėjo į rūmus, mes su Ana puolėm prie vartelių į aikštę, atlapojome juos ir įgriuvome vidun.
Henrikas išraudęs keikėsi iš skausmo. Sugriebęs mano ranką nepaleido.
— Prakeikimas. Mere, išprašyk visus tuos žmones.
Pasisukau į Džordžą.
— Liepk visiems skirstytis.
Mačiau, kaip Henrikas sutrikęs dirsteli į Aną, ir supratau, jog skausmas, kurį kentė, buvo niekis palyginus su įžeista savimeile, kad pasirodė prieš ją ant žemės apsiašarojęs.
— Išeik, Ana, — tyliai pasakiau.
Ji nesiginčijo. Pasitraukė prie teniso aikštės vartelių ir laukė kaip visi dvariškiai, kol išgirs, kas pergalingo smūgio akimirką pakirto karalių.
— Kur skauda? — nekantraudama paklausiau. Bijojau, kad parodys į krūtinę ar pilvą, kad kažkas viduje bus trūkę arba širdis išsimušusi iš ritmo. Bijojau, kad bus kas nors rimta ir nepataisoma.
— Mano pėda, — dusdamas švokštė karalius. — Koks kvailys! Nusileidau ant briaunos. Manau, lūžo.
— Pėda? — norėjau juoktis pajutusi palengvėjimą. — Dieve mano, Henrikai, jau maniau, kad mirštate!
Jis pakėlė galvą ir išsišiepė.
— Mirštu nuo teniso? Nustojau dalyvauti riterių turnyruose, kad nebūčiau sužeistas, o jūs pagalvojote, kad galiu mirti žaisdamas tenisą?
Man užėmė kvapą iš palengvėjimo.
— Mirštate nuo teniso! Ne! Bet pasirodė... viskas nutiko taip netikėtai, kritote taip staiga...
— Nuo jūsų brolio smūgio! — baigė karalius, ir staiga visi trys pratrukome juoktis. Karaliaus galva rymojo mano rankose, jo rankas laikė Džordžas. Karalių draskė veriantis lūžusios pėdos skausmas ir absurdiškai juokinga mintis, kad Boleinai bandė nužudyti karalių tenisu.
Prancūzų pasiuntiniams atėjo metas išvykti. Sutartys buvo pasirašytos, atsisveikinimui surengtas didelis karnavalas ir puota. Ji turėjo vykti karalienės apartamentuose prieš jos norą, pačiai karalienei nedalyvaujant. Vos tik atvyko ceremonmeisteris, buvo pranešta, kad karalius nutarė karnavalą rengti žmonos kambariuose. Karalienė nusišypsojo, lyg pati to būtų labai troškusi, ir leido išmatuoti kambarius uždangai, fonui ir dekoracijoms. Karalienės damos turėjo vilkėti auksu arba sidabru austas sukneles ir šokti su persirengusiu karaliumi bei jo palydovais.
Svarsčiau, kiek kartų karalienei teko apsimesti, kad nepažino užsimaskavusio savo vyro, kiek kartų matė jį šokant su kitomis damomis, kaip dažnai karalius iškviesdavo mane jai matant. Dabar mes abi žiūrėsime, kaip jis šoka su Ana. Apmaudas nė akimirką nešmėkštelėjo Katerinos veide. Ji tikėjosi, kad kaip visuomet pati parinks šokėjas, vis šiokia tokia protekcija, vienas iš būdų valdyti dvarą. Bet šokių ceremonmeisteris jau turėjo damų vaidmenų sąrašą, sudarytą paties karaliaus, — karalienei nebuvo skirta nieko. Ji liko tuščia vieta savo kambariuose.
Pasiruošimas karnavalui užtruko visą dieną. Karalienė neturėjo net kur atsisėsti, kol prie sijų buvo kalamos užuolaidos. Ji pasitraukė į savo kambarėlį. Mes matavomės sukneles ir mokėmės šokti pernelyg susijaudinusios, kad pastebėtume, jog pro stalių keliamą triukšmą veik nesigirdi muzikos. Kad negirdėtų šurmulio, karalienė anksti nuėjo miegoti, o mes ilgai šėlome menėje.
Kitą dieną prancūzų pasiuntiniai dvyliktą atėjo pietauti į didžiąją menę. Karalienė sėdėjo Henriko dešinėje, bet jis matė tik Aną. Pasigirdo trimitai. It kareiviai koja kojon įžygiavo padavėjai ryškiomis livrėjomis, nešdami vieną patiekalą po kito — pirma sėdintiems ant pakylos, o tada — visiems kitiems salėje. Puota buvo absurdiškai didelė. Norėdamas pademonstruoti karaliaus ir karalystės turtus, valdovas įsakė nudobti ir iškepti visokiausių rūšių gyvūnų. Puotos kulminacija buvo iškeptas ir su visomis plunksnomis patiektas povas. Jis buvo įdarytas gulbe, gulbė — višta, o višta — vieversiu. Mėsos pjaustytojo pareiga buvo atpjauti kiekvieno paukščio taip, kad nenukentėtų patiekalo grožis. Henrikas ragavo visko, o Ana atsisakė viso to, kas buvo pasiūlyta.
Henrikas pirštu pamojo padavėjui ir kažką pakuždėjo į ausį. Jis nusiuntė Anai patiekalo širdį — vieversį. Ana atrodė labai nustebusi, lyg nebūtų stebėjusi kiekvieno karaliaus judesio. Dėkingai šypsodamasi ji nulenkė galvą. Tada paragavo mėsos. Kai dėjosi kąsnelį į besišypsančią burną, pamačiau, kaip monarchas sudreba iš geismo.
Po pietų karalienė su savo damomis, tarp jų ir mudvi su Ana, nuskubėjo į savo kambarius persirengti. Mes su seseria padėjome viena kitai tvirtai susiveržti auksinių suknių korsetus. Ana nusiskundė, kad veržiu per stipriai.
— Per daug vieversio, — atšoviau be gailesčio.
— Matei, kaip jis mane stebi?
— Visi matė.
Pastūmusi prancūzišką gobtuvą toliau nuo veido, kad matytųsi juodų plaukų, Ana pasitaisė vėrinį su auksine „B”, su kuriuo niekuomet nesiskyrė.
— Ką matai, kai mano gobtuvas taip nusmauktas?
— Tavo pasipūtusį veidą.
— Veidą be raukšlelės. Žvilgančius ir juodus plaukus be žilų gijų. — Ji atsitraukė nuo veidrodžio ir pasigrožėjo auksine suknia. — Apsirengusi kaip karalienė.
Pasigirdo beldimas į duris, ir vidun kyštelėjo galvą Džeinė Parker.
— Kuždatės paslaptis? — paklausė godžiai.
— Ne, — atšoviau, — tiktai ruošiamės.
Pravėrusi duris įsmuko vidun. Vilkėjo krūtis apnuoginančia sidabro suknia gilia iškirpte, patempta dar žemiau, ir sidabro gobtuvą. Pamačiusi, kaip Ana prisisegė galvos apdangalą, nuėjusi prie veidrodžio stumtelėjo savąjį ant pakaušio. Ana už jos nugaros mirktelėjo man.
— Tu patinki karaliui labiausiai iš visų, — tvirtai tarė ji Anai. — Visi mato, kaip jis tavęs trokšta.
— Tikrai.
Džeinė pasisuko į mane.
— Ir tavęs neima pavydas? Argi ne keista miegoti su vyru, kuris geidžia tavo sesers?
— Ne, — atsakiau.
Tos moters niekas negalėjo sulaikyti. Paskalos vilkosi paskui ją it gliti šliūžė paskui sraigę.
— O man — labai. Kai grįžti iš jo lovos, atsiguli šalia Anos ir abi miegate visai nuogos. Ko gera, Henrikas norėtų ateiti į jūsų kambarį ir permiegoti su abiem iš karto!
Aš apstulbau.
— Kokios nešvankybės. Jo didenybė jaustųsi įžeistas.
Ji padovanojo man šypseną, labiau tinkamą viešnamiui negu damos kambariui.
— Žinoma, tik vienam vyrui naktį leidžiama lankyti abi gražiąsias sesutes, ir tai yra mano sutuoktinis. Žinau, kad būna čia beveik kasnakt, nes savo lovoje jo nesulaukiu.
— Dieve mano, kas galėtų jį kaltinti? — šūktelėjo Ana. — Jau geriau miegočiau su slieku negu leisčiau, kad kuždėtum į ausį visą naktį. Keliauk, Džeine Parker, ir nešk savo nešvankią burną ir dar purvinesnį protą ten, kur tokiems dalykams vieta. Mes su Mere einame šokti.
Kai tik prancūzų pasiuntiniai išvyko, kardinolas Volsis, tarsi laukęs ramybės ir privatumo, surinko slaptą teismą ir sukvietė liudininkus, kaltintojus ir gynėjus. Jis, žinoma, buvo teisėjas. Ir atrodė, jis vienintelis veikė iš įsitikinimo, o ne pagal nurodymus. Atrodė, kad skyrybos buvo inicijuotos popiežiaus, o ne reikalaujamas karaliaus. Neįtikėtina, bet Volsio organizuotas teismas liko paslaptyje. Niekas, išskyrus tyliai nuplukdytus upe į Vestminsterį, apie tai nežinojo. Nei motina, visuomet budri dėl šeimos reikalų, nei dėdė Hovardas, šnipų vadovas. Nei aš, besišildanti karaliaus lovoje, nei Ana, pelniusi karaliaus pasitikėjimą. Svarbiausia, kad apie savo teismą nežinojo net karalienė. Tris dienas buvo svarstoma nekaltos moters santuoka, o ji apie tai net neįtarė.
Slaptame Volsio teisme Vestminsteryje pats Henrikas buvo teisiamas už neteisėtą gyvenimą su savo mirusio brolio Arturo žmona. Kaltinimas buvo toks rimtas, o teismas toks absurdiškas, kad jie tikriausiai turėjo įsižnybti ir įsitikinti, jog nesapnuoja, kai prisiekinėjo ir stebėjo, kaip apkaltintas savo lordo kanclerio karalius tarytum atgailaujantis nusidėjėlis vaikšto prieplaukoje. Henrikas prisipažino, kad vedė brolio žmoną remdamasis klaidingu popiežiaus nuodėmių atleidimu, sakė, kad ir tuomet, ir vėliau turėjo „niūrių abejonių.” Volsis nemirktelėjęs įsakė bylą perduoti popiežiaus atstovui — nešališkam žmogui, tai yra, sau. Karalius sutiko, nurodė savo advokatą ir pasitraukė iš teismo proceso. Teismo procesas vyko tris dienas, tada sušaukė teologus, kurie įrodė, jog neteisėta vesti savo mirusio brolio žmoną. Mano dėdės šnipų tinklas pagaliau sužinojo apie slaptą teismo procesą, kai nugirdo apie Linkolno vyskupo apklausą. Ana, Džordžas ir aš tuojau pat buvome pakviesti į dėdės kambarį Vindzore.
— Skiriasi? Dėl ko? — pasiteiravo dėdė, negalėdamas paslėpti susijaudinimo.
Ana tiesiog duso išgirdusi naujienas.
— Jis daro tai dėl manęs. Jis tikriausiai ketina skirtis su karaliene dėl manęs.
— Ar jis pasipiršo? — griežtai perėjo prie reikalo dėdė.
Ji atrėmė jo žvilgsnį.
— Ne. Kaip galėtų? Bet lažinuosi iš bet ko, kad pasipirš vos tik išsivaduos nuo karalienės.
Dėdė linktelėjo.
— Kiek laiko sugebėsi jį išlaikyti?
— Kiek tai gali užtrukti? — pasidomėjo Ana. — Vyksta teismas. Jis priims sprendimą, karalienė bus nustumta į šalį, karalius pagaliau laisvas ir... voilà! Štai ir aš!
Dėdė nusišypsojo prieš savo valią iš Anos pasitikėjimo savimi.
— Voilà, Štai ir tu, — pritarė jis.
— Vadinasi, sutinkate, kad aš. — Ana ėmė derėtis. — Merei teks atsisveikinti su rūmais arba likti, kol man jos reikės. Šeima parems mane, kiek reikės. Viską darysime mano naudai. Nėra pasirinkimo, nes Merė ankstesnės padėties nesusigrąžino ir daugiau nebeskatinsite jos. Aš būsiu vienintelė Boleinų mergaitė, kurią remsite.
Dėdė pasižiūrėjo į mūsų tėvą. Tėvas pasižiūrėjo į vieną dukrą, tada — į kitą ir patraukė pečiais.
— Abejoju dėl abiejų, — atšovė. — Jis tikrai rinksis ne eilinę. Ir tikrai ne Merę. Jos žydėjimas baigėsi, jausmai jai atvėso.
Klausant šitos abejingos analizės mane varstė šaltis. Bet tėvas net nepažvelgė į mane. Tai buvo tiesiog reikalai.
— Vadinasi, tikrai ne Merė. Tik labai abejoju, ar dėl aistros Anai atsisakys kokios prancūzų princesės.
Dėdė valandėlę svarstė.
— Kurią iš jų remsime?
— Aną, — patarė motina. — Jis pamišęs dėl Anos. Jeigu sugebės atsikratyti žmonos per mėnesį, manau, gali paimti Aną.
Dėdė žiūrėjo į mudvi su seseria lyg rinkdamasis, kurį obuolį valgyti.
— Gerai, Aną, — nutarė.
Ana net nenusišypsojo. Tik lengviau atsikvėpė.
Dėdė atstūmė kėdę ir pakilo.
— O kaip aš? — išlemenau.
Visi sužiuro į mane lyg būtų pamiršę, kad esu.
— Kaip aš? Ar eiti į jo lovą, jeigu kvies? Ar turiu atsisakyti?
Dėdė negalėjo apsispręsti. Štai tada ir pajutau Anos pranašumą. Mano dėdė, šeimos galva, mano pasaulio valdžios simbolis, pasisuko į mano seserį, kad ši nuspręstų.
— Atsisakyti negali, — tarė Ana. — Juk nenorime, kad kokia šliundra įsmuktų į jo lovą ir nukreiptų dėmesį. Tegu pasilieka Merę, kaip meilužę, nakčiai, o dieną miršta iš meilės man. Bet tu turi būti nyki, Mere, nuobodi kaip žmona.
— Nežinau, ar sugebėsiu, — suirzau.
Ana gundančiai nusikvatojo.
— O, tau pavyks, — kreivai šypteldama dėdei pasakė ji. — Tu sugebi būti nepaprastai nuobodi, Mere. Nenuvertink savęs.
Pastebėjau, kaip dėdė slepia šypseną, ir užsiplieskiau pykčiu. Džordžas palinko prie manęs, pajutau raminantį jo rankos svorį ant peties, primenantį, kad ėmusi piktintis nieko nepešiu.
Ana, pasisukusi į dėdę, kilstelėjo antakį, ir šeimos galva leido mums eiti. Ana išėjo iš kambario pirma. Man teko sekti paskui jos šleifą, ko visada taip bijojau. Kai ji išvedė mus į lauką, ėjau nuleidusi akis. Praėjusi pro šaudyklos pylimus nužvelgiau sodą ir stačiai į griovį besileidžiančias terasas, už jų — miestelį ir upę. Džordžas palietė pirštais mano ranką, bet aš beveik nepajutau. Viriau iš įtūžio pažeminta sesers. Šeima nusprendė, kad turiu likti kekšė, o ji sieks žmonos statuso.
— Vadinasi, būsiu karalienė, — svajingai pratarė Ana.
— O aš būsiu Anglijos karaliaus svainis, — pridūrė Džordžas lyg negalėdamas tuo patikėti.
— O kas būsiu aš? — iškošiau. Nebūsiu karaliaus mylimoji, nebūsiu rūmų centras. Prarasiu vietą, kurią užsitarnavau čia dirbdama nuo dvylikos metų. Būsiu praėjusių metų kekšė.
— Būsi mano freilina, — saldžiai pažadėjo Ana. — Būsi kita Boleinų mergaitė.
Niekas nežinojo, ar karalienė nujautė apie jai rengiamą nelaimę. Tomis pavasario dienomis, kai kardinolas naršė Europos universitetus, ieškodamas įrodymų prieš valdovo žmoną, kuriai negalėjai prikergti jokios nuodėmės, karalienė atrodė tarsi būtų iš ledo ir akmens. Lyg bandydama savo likimą karalienė pradėjo naują altoriaus drobę, derančią prie ankstesniosios; joms abiem baigti prireiks ne vienerių metų visų rūmų damų triūso. Atrodė, kad viskas, netgi jos siuviniai, turėjo įrodyti pasauliui, kad ji gyveno ir mirs kaip Anglijos karalienė. O kaipgi kitaip? Nei viena karalienė nebuvo išstumta iš sosto.
Katerina paprašė manęs padėti išsiuvinėti mėlyną dangų virš angelų. Eskizą nupiešė Florencijos dailininkas. Piešinys buvo naujoviškas, su daugybe patrauklių apvalių kūnų, pridengtų plunksnuotais angelų sparnais, ryškiais, išraiškingais piemenų, susirinkusių apie lopšį, veidais. Žiūrėti į tą piešinį buvo smagiau negu siuvinėti, nes žmonės atrodė tarytum gyvi. Džiaugiausi, kad ne man reikės siuvinėti juos smulkyčiais dygsneliais. Nespėjus baigti dangaus, Volsis tars žodį, popiežius patvirtins jį, ir karalienės santuoka bus nutraukta, o ji pati ištremta į vienuolyną, kur vienuolės galės siuvinėti sudėtingas draperijas ir sparnų plunksnas, kol mes, Boleinai, užtrenksime spąstus vienišam karaliui. Baigusi vieną siaurą mėlyno šilko sruogą gabalėliui dangaus pakėliau adatą prieš siaurą langelį ir netikėtai pastebėjau tamsiai rudą savo brolio, bėgančio laipteliais aplink griovį, galvą. Ištempiau kaklą pasižiūrėti, kur jis taip skuba.
— Kas yra, ledi Keri? — pasiteiravo karalienė man už nugaros visiškai abejingu balsu.
— Atbėga mano brolis, — atsakiau. — Ar galėčiau nusileisti pas jį, jūsų didenybe?
— Žinoma, — atsakė ramiai. — Jeigu turės kokių svarbių naujienų, atneškite tiesiai čia, Mere.
Akmeniniais laiptais išskubėjau iš kambario į didžiąją menę su adata rankoje. Džordžas įgriuvo pro duris.
— Kas atsitiko? — paklausiau.
— Turiu rasti tėvą, — pasakė jis. — Popiežius paimtas į nelaisvę.
— Ką?
— Kur tėvas? Kur jis?
— Greičiausiai su raštininkais.
Džordžas puolė į kanceliariją. Nuskubėjau pridurmui, čiupau už rankovės, bet jis išsivadavo.
— Palauk, Džordžai! Kas paėmė jį į nelaisvę?
— Ispanų armija, — atsakė jis. — Karolio iš Ispanijos samdiniai. Sako, kad tapo nevaldomi, apiplėšė Šventąjį miestą ir paėmė į nelaisvę jo Šventenybę.
Nustėrusi negalėjau pratarti nė žodžio.
— Jie jį paleis, — pasakiau. — Negalėtų būti tokie... — nežinojau ką ir sakyti. Džordžas iš nekantrumo kone strykčiojo.
— Mąstyk! — patarė man. — Ką reiškia, kai popiežių pagrobia ispanų armija? Ką tai reiškia?
Papurčiau galvą.
— Kad Šventasis Tėvas pavojuje, — išlemenau. — Negalima paimti belaisviu popiežiaus...
Džordžas garsiai nusijuokė.
— Avis! — Ir paėmęs mane už rankos nutempė su savimi laiptais į raštinę. Pabeldęs į duris įkišo galvą. — Mano tėvas čia?
— Pas karalių, — atsakė kažkas. — Privačiuose kambariuose.
Džordžas apsisuko ant kulno ir pasileido laiptais žemyn. Pasikėlusi sijoną nustraksėjau paskui jį.
— Nesuprantu, Džordžai.
— Kas gali patvirtinti karaliaus skyrybas? — stabtelėjęs laiptų aikštelėje paklausė brolis. Jis žiūrėjo į mane žibančiomis iš susijaudinimo akimis, aš stovėjau virš jo kaip sraigtinių laiptų gynėja.
— Tik popiežius, — atsakiau.
— Kas laiko popiežių?
— Sakei, kad Karolis, Ispanijos karalius.
— Kas yra Ispanijos karaliaus teta?
— Karalienė.
— Manai, kad popiežius dabar patvirtins karaliaus skyrybas?
Prasižiojau. Džordžas palipėjo per dvi pakopas ir pakštelėjo į pražiotas lūpas.
— Kvailutė, — šiltai ištarė. — Tai baisi žinia karaliui, jis niekada neatsikratys žmonos. Viskas žlugo, ir mūsų, Boleinų, planai žlugo sykiu.
Aš griebiau benubėgantį brolį už rankos.
— Tai ko tu toks linksmas? Džordžai! Jeigu mes pražuvę? Kodėl tu toks laimingas?
Jis nusijuokė.
— Nesu laimingas, aš įsiutęs, — beveik išrėkė jis. — Jau buvau patikėjęs, kad visi išprotėjome, kad Ana bus jo žmona ir antra Anglijos karalienė. O dabar vėl atgavau sveiką nuovoką. Ačiū Dievui. Štai kodėl juokiuosi. Dabar leisk man eiti, turiu pranešti tėvui. Išgirdau naujieną iš valtininko, kuris nešė žinią kardinolui. Tėvas norės išgirsti pirmas, jeigu pavyks jį rasti.
Paleidau, nes tokio susijaudinusio negalėjau išlaikyti.
Girdėjau, kaip jo kulnai nukaukši laiptais žemyn, trinkteli didžiosios menės durys, dar kelis žingsnius žengia akmenine menės asla, kiaukteli šuo, kai brolis paspiria jį į šoną, ir tada durys užsiveria. Tebelaikydama karalienės adatą rankoje nusileidau laiptais, kur jis mane paliko. Svarsčiau, kokia Boleinų padėtis dabar, nes visa valdžia vėl grįžo karalienei.
Džordžas neįspėjo, ar žinią galima perduoti karalienei, tad nutariau grįžusi į jos kambarius geriau nieko nepasakoti. Pasistengiau užgniaužti jausmus, pasitaisiau korsetą ir prieš atverdama duris susikaupiau.
Bet karalienė jau žinojo. Supratau tai ją pamačiusi. Altoriaus drobė numesta šalin. Ji stovi prie lango ir žvelgia į tolį, lyg galėtų įžiūrėti Italiją, kur jaunasis sūnėnas, pažadėjęs tetą mylėti ir gerbti, pergalingai joja į Romą. Kai įėjau į kambarį, ji, pamačiusi rimtą mano veidą, įvertino mano atsargią išraišką ir sukikeno.
— Girdėjote naujieną? — paklausė.
— Taip. Brolis nubėgo su ja pas mūsų tėvą.
— Tai viską pakeis, — patikino. — Viską.
— Žinau.
— O jūsų sesuo, kai išgirs, atsidurs labai sunkioje padėtyje, — žaismingai ištarė karalienė.
Aš nenoromis sukikenau.
— Ji vadina save vėtyta ir mėtyta mergina! — juokdamasi ištariau.
Karalienė pridėjo delną prie burnos.
— Ana Bolein? Vėtyta ir mėtyta?
Linktelėjau.
— Padovanojo Henrikui brangakmenį, ant kurio išgraviruota mergelė audros mėtomoje valtyje!
Karalienė pridėjo krumplius prie lūpų.
— Ša! Ša!
Išgirdome triukšmą už durų. Vienu ypu karalienė grįžo į savo vietą prieš siuvinėjimo rėmą ir rimtu veidu palinko prie darbo. Žvilgtelėjusi į mane paragino siuvinėti. Pakėliau adatą su siūlu, kurią visą laiką nešiojausi, ir kai sargybiniai atvėrė duris, mes su karaliene stropiai daigstėme drobulę tylėdamos.
Pasirodė pats karalius, be palydos. Prie durų pamatė mane, pagalvojo, tada įėjo patenkintas, kad būsiu liudininkė to, ką pasakys ilgametei savo žmonai.
— Atrodo, kad jūsų sūnėnas įvykdė baisiausią nusikaltimą, — piktai ir be jokios įžangos tarė Henrikas.
Karalienė pakėlė galvą.
— Jūsų didenybe, — ji padarė reveransą.
— Sakau, baisiausią nusikaltimą.
— Taip? O ką jis padarė?
— Jo kariuomenė sugavo Šventąjį Tėvą ir įkalino jį. Šventvagystė, nuodėmė prieš patį šventąjį Petrą.
Ji suraukė antakius išvargusiame veide.
— Esu tikra, kad jis paleis Šventąjį Tėvą ir grąžins į sostą, — atsakė ji. — Kam jį laikyti?
— Nepaleis, nes žino — kol jo valdžioje popiežius, tol laiko mus visus savo rankoje! Jis žino, kad gali mumis manipuliuoti! Siekia valdyti mus popiežiaus ranka!
Karalienė vėl nuleido galvą į siuvinį, o aš negalėjau atplėšti akių nuo Henriko. Jis buvo kitoks, tokio nebuvau mačiusi. Siuto ne kaip bulius — tai buvo jam įprasta. Karalius išmoko tramdyti pyktį ir atrodė galingas suaugęs vyras, kuris buvo tironas nuo aštuoniolikos.
— Sūnėnas yra labai ambicingas jaunuolis, — maloniai atsakė karalienė.
— Kaip jūs tokių metų, kiek atsimenu.
— Aš nesiekiau vadovauti visai Europai ir griauti kitų didžių vyrų planus! — kandžiai atšovė karalius.
Ji pakėlė į vyrą akis oriai kaip visuomet.
— Ne, — sutiko. — Atrodytų, kad jis vykdo Dievo valią, ar ne?
Dėdė prisakė visiems elgtis taip, lyg nebūtume sutriuškinti. Taip, lyg mums nebūtų nutikę nieko bloga, lyg Boleinų planai nebūtų suardyti. Anos kambariuose toliau skambėjo juokas, muzika ir meilūs žodeliai. Daugiau niekas nevadino jų mano kambariais, nors kadaise buvo skirti ir apstatyti man. Kaip karalienė tapo vaiduokliu, taip aš tapau šešėliu. Ana gyveno su manimi ir kartu miegojo lovoje, bet dabar ji buvo pagrindinė figūra, o aš — tik šešėlis. Ana buvo kviečiama žaisti kortomis, ėjo pasivaišinti vynu, ji pakeldavo galvą ir pasitikinčiai šypsodamasi pažiūrėdavo į įėjusį karalių.
Man neliko nieko kita, kaip tik būti šešėlyje ir šypsotis. Karalius kartais pasikviesdavo mane nakčiai, bet dieną buvo Anos. Pirmą kartą per visą laiką, kol buvau jo mylimoji, jaučiausi kaip tikra šliundra, nes gėdą darė pati sesuo.
Karalienė, palikta viena, toliau dirbo prie altoriaus drobulės, valandų valandas klūpojo ant klaupto ir nuolat susitikinėjo su savo nuodėmklausiu Džonu Fišeriu, Ročesterio vyskupu. Jis daug valandų praleisdavo su karaliene, o išeidavo niūrus ir tylus. Žiūrėdavome, kaip jis nusileidžia žvirgždėtu kalneliu prie savo valties, ir juokdavomės iš dvasininko lėtapėdiškumo. Vyskupas eidavo nunarinęs galvą, lyg prislėgtas minčių.
— Ji tikriausiai nusidėjusi kaip velnias, — pastebėjo Ana. Tikėdamiesi sąmojo visi sukluso.
— Kodėl gi? — paklausė Džordžas.
— Nes kasdien po kelias valandas atlieka išpažintį, — šūktelėjo Ana. — Dievas žino, ką ta moteris padarė, bet nuodėmes vardija ilgiau nei aš pietauju!
Pasigirdo sutartinis juokas, ir Ana rankų pliaukštelėjimu paprašė muzikos. Poros išsirikiavo šokti. Likau prie lango žiūrėti, kaip vyskupas tolsta nuo pilies ir karalienės, ir svarsčiau, ką jiedu taip ilgai aptarinėja. Galbūt Katerina gerai žino, ką rengia karalius? Ir tikisi, kad pavyks prieš jį nukreipti bažnyčią, visą Anglijos bažnyčią?
Prasispraudusi pro šokėjus nuėjau į karalienės kambarius. Čia, kaip paprastai šiomis dienomis, buvo tylu. Pro langus nesklido muzika, durys, visuomet atviros lankytojams, dabar buvo uždarytos. Atidariau jas ir įėjau.
Priimamasis buvo tuščias. Altoriaus drobė liko ten, kur buvo, — ištiesta ant kėdžių. Dangus tik įpusėtas ir niekada nebus baigtas, jeigu jai niekas nepadės. Mąsčiau, kaip ji gali siuvinėti kampelį matydama prieš save jardus laukiančios tuščios medžiagos. Židinys buvo išblėsęs, kambariuose vėsu. Mane apėmė bloga nuojauta. Pamaniau: o jeigu karalienė suimta? Mintis beprotiška. Kas galėtų areštuoti karalienę? Kur ją išvestų? Tačiau tą valandėlę man atrodė, kad kambario tyla ir tuštuma gali reikšti tik viena: Henrikas nebeišlaikė ir ėmėsi žygių — pasiuntė savo karius ją išgabenti.
Tada išgirdau ploną garselį. Jis buvo toks plonas, kad priminė vaiko raudą. Garsas sklido iš Katerinos asmeninio kambarėlio.
Nespėjau pagalvoti, kad tame širdį veriančiame šūksnyje buvo kreipimasis į kažką; atidariau duris ir įėjau.
Ten buvo karalienė. Įsikniaubusi veidu į prašmatnius apklotus, nusmukusiu gobtuvu ji klūpojo lyg melstųsi, bet buvo sukandusi paklodes, tad pro jas prasiveržė tik tokia šiurpi, sielvartinga rauda. Už jos įsispendęs rankas į klubus kaip koks Tauerio pievelės budelis stovėjo karalius. Jis dirstelėjo per petį, išgirdęs atidaromas duris, bet neparodė, jog mane pažino. Veidas liko bereikšmis ir rūstus kaip praradusio savitvardą vyro.
— Todėl turiu jums pasakyti, kad santuoka iš tikrųjų buvo neteisėta ir turės būti anuliuota.
Karalienė pakėlė nuo lovos ašarotą veidą.
— Mes turėjome atleidimą.
— Popiežius negali atleisti nuo Dievo įsakymo, — atrėmė karalius.
— Tai ne Dievo įsakymas... — sušnibždėjo ji.
— Nesiginčykite su manimi, ponia, — pertraukė ją Henrikas, nes bijojo jos proto. — Turite suvokti, jog ilgiau nebūsite mano žmona ir karalienė. Turite pasitraukti.
Ji pakėlė veidą į vyrą.
— Negaliu pasitraukti, — atsakė. — Net jeigu norėčiau. Esu jūsų žmona ir karalienė. Niekas negali užkirsti tam kelio. Niekas negali anuliuoti.
Henrikas, bėgdamas nuo jos sielvarto, pasuko durų link.
— Pasakau tai savo lūpomis, — tarė jis tarpduryje. — Negalite skųstis, kad elgiuosi su jumis nesąžiningai. Pasakiau, jog taip turės būti.
— Mylėjau jus ilgus metus, — sušuko ji pavymui. — Atidaviau jums savo moteriškumą. Pasakykite man, kada jus įžeidžiau? Kada padariau ką nors nemalonaus?
Karalius buvo beišeinąs. Aš prisispaudžiau prie sienos panelės, kad galėtų prasilenkti su manimi, bet, išgirdęs paskutinį klausimą, jis sukluso ir atsisuko.
— Turėjote pagimdyti man sūnų, — atsakė. — Ir to nepadarėte.
— Aš bandžiau! Dievas mato, Henrikai! Stengiausi! Pagimdžiau jums sūnų. Tai, kad jis neišgyveno, ne mano kaltė. Dievas norėjo mažojo princo danguje, tai ne mano kaltė.
Skausmas Katerinos balse sukrėtė Henriką, bet jis pasisuko eiti.
— Privalėjote padovanoti man sūnų, — pakartojo. — Aš privalau turėti sūnų dėl Anglijos, Katerina. Jūs tai žinote.
Karalienės veidas tapo atšiaurus.
— Turite susitaikyti su Viešpaties valia.
— Pats Dievas paskatino mane tam, — suriko karalius. — Pats Dievas įspėjo mane, kad turiu nutraukti šitą neteisėtą nuodėmingą sąjungą ir pradėti iš naujo. Tuomet susilauksiu sūnaus. Žinau tai, Katerina. Ir jūs...
— Taip? — atsiliepė ji staiga, lyg pėdsaką užuodęs jos kurtas, suliepsnodama visa savo drąsa. — Kaip aš? Vienuolynas? Senatvė? Mirtis? Aš esu Ispanijos princesė ir Anglijos karalienė. Ką galite vietoj to pasiūlyti?
— Tokia Dievo valia, — pakartojo jis.
Katerina nusijuokė taip pat šiurpiai, kaip raudojo.
— Dievo valia nusigręžti nuo teisėtos žmonos ir vesti nieką? Kekšę? Savo kekšės seserį?
Suakmenėjau, bet Henrikas, prasilenkęs su manimi prie durų, išėjo.
— Tai Dievo valia ir mano valia! — sušuko jis iš priimamojo ir trenkė durimis.
Ėmiau slinkti atatupsta trokšdama, kad karalienė nesužinotų, jog mačiau ją verkiančią, kad nepamatytų tos, kurią pati ką tik pavadino kekše. Bet karalienė pakėlė galvą ir ištarė:
— Padėkite man, Mere.
Tylėdama išėjau į priekį. Pirmą kartą per septynerius metus, kiek ją pažinojau, Katerina prašė pagalbos. Ji ištiesė ranką, kad padėčiau atsikelti. Supratau, kad ji vos besilaiko. Akys buvo paraudusios nuo ašarų.
— Jums reikėtų pailsėti, jūsų didenybe, — pasakiau.
— Negaliu ilsėtis, — atsakė ji. — Palydėkite mane prie klaupto ir atneškite mano rožinį.
— Jūsų didenybe...
— Mere, — sukrankė ji užkimusi nuo raudos. — Jis sunaikins mane, atims paveldėjimo teisę iš mūsų dukters, sugriaus šitą šalį ir nusiųs nemirtingą savo sielą į pragarą. Turiu melstis už jį, už save, už mūsų šalį. O tada turėsiu parašyti savo sūnėnui.
— Jūsų didenybe, juk neleis, kad laiškas jį pasiektų.
— Žinau, kaip jį perduoti.
— Nerašykite nieko, kas gali būti panaudota prieš jus.
Išgirdusi baimę mano balse karalienė sukluso, paskui nusišypsojo karčia tuščia šypsena, nepasiekusia jos akių.
— Kodėl gi? — pasiteiravo. — Manote, gali būti kas nors blogiau negu tai? Manęs išdavyste apkaltinti negalima, aš esu Anglijos karalienė, esu Anglija. Negaliu būti pamesta, nes esu karaliaus žmona. Jis išprotėjo šį pavasarį ir atsipeikės rudenį. Reikia pratempti tik vasarą.
— Boleinų vasarą, — ištariau galvodama apie Aną.
— Boleinų vasarą, — pakartojo ji. — Tai negali tęstis ilgiau kaip vieną sezoną.
Ji uždėjo senatvės dėmėmis paženklintas rankas ant aksomu apmuštos maldos pagalvėlės. Supratau, kad ji daugiau negirdi ir nemato šio pasaulio. Ji su savo Dievu. Tyliai išėjau ir uždariau paskui save duris.
Džordžas, kaip koks žudikas, tykojo karalienės kambarių prieblandoje.
— Dėdė tave kviečia, — pasakė.
— Džordžai, aš negaliu eiti. Atsiprašyk už mane.
— Eime.
Žengusi į šviesos kvadratą, krentantį pro atvirą langą, sumirksėjau apakinta. Lauke girdėjau kažką dainuojant ir nerūpestingą Anos juoką.
— Prašau, Džordžai, pasakyk jam, kad nepavyko manęs rasti.
— Dėdė žino, kad buvai pas karalienę. Man įsakyta palaukti, kol išeisi. Kad ir kas būtų.
Papurčiau galvą.
— Negaliu jos išduoti.
Džordžas perbėgo kambarį trimis žingsniais, stvėrė mane už alkūnės ir nutempė prie durų. Jis ėjo taip greitai, kad teko bėgti, o ant laiptų būčiau parpuolusi, jeigu ne jo reples primenantis gniaužtas.
— Kas tavo šeima? — iškošė pro sukąstus dantis.
— Boleinai.
— Kas tavo giminė?
— Hovardai.
— Kur tavo namai?
— Hiveris ir Ročfordas.
— Kas tavo karalystė?
— Anglija.
— Kas mūsų karalius?
— Henrikas.
— Tada tarnauk jiems. Tokia tvarka. Ar bent kartą šiame sąraše paminėjau ispanų karalienę?
— Ne.
— Įsidėmėk tai.
Aš spyriausi.
— Džordžai.
— Kiekvieną dieną aš aukoju savo troškimus dėl šios šeimos, — įsiutęs tyliai ištarė jis. — Kiekvieną dieną šokinėju apie vieną arba kitą seserį ir dirbu karaliaus sąvadautoju. Kiekvieną dieną slepiu savo norus, savo aistras ir neigiu savo paties sielą! Slepiu savo gyvenimą nuo savęs. Dabar dar tu.
Nepasibeldęs įstūmė pro duris į dėdės Hovardo apartamentus. Dėdė sėdėjo prie stalo, saulės šviesa krito ant dokumentų, prieš jį mirko pirmųjų rožių puokštelė. Kai įėjau, pastebėjęs pagreitėjusį mano alsavimą ir susikrimtimą, pakėlė akis.
— Man reikia žinoti, kas įvyko tarp karaliaus ir karalienės, — be įžangos pasakė jis. — Tarnaitė sakė, kad buvai kartu su jais.
Linktelėjau.
— Išgirdau karalienę verkiant ir įėjau.
— Ji verkė? — negalėjo patikėti dėdė.
Linktelėjau.
— Pasakok.
Valandėlę tylėjau.
Jis dar kartą pažiūrėjo ir įsakmiai pakartojo:
— Papasakok man.
— Karalius pranešė, kad siekia anuliuoti santuoką, nes ji neteisėta.
— O ji?
— Apkaltino karalių dėl Anos, bet jis nepaneigė to.
Dėdė akyse sušmėžavo neapsakomas džiaugsmas.
— Ką ji darė tau išeinant?
— Meldėsi, — atsakiau.
Dėdė Hovardas pakilo nuo krėslo ir apėjęs stalą prisiartino prie manęs. Jis mąsliai paėmė mane už rankos tyliai pasakė:
— Juk nori pamatyti savo vaikučius šią vasarą, taip, Mere?
Iš ilgesio Hiveriui, Katerinai ir mažajam berniukui apsvaigau. Užsimerkiau ir pamačiau juos, pajutau savo rankose. Užuodžiau saldų kūdikio kvapą, švarių plaukučių ir saulės sušildytos odos aromatą.
— Jeigu pasitarnausi mums, išleisiu tave į Hiverį visai vasarai, kol rūmai bus iškeliavę. Galėsi visą vasarą praleisti su mažyliais, niekas tavęs netrukdys. Kai tavo darbas bus atliktas, išleisiu tave iš rūmų. Bet šitame reikale privalai man pasitarnauti, Mere. Turi pasakyti, ką, tavo nuomone, karalienė planuoja daryti.
Atsidusau.
— Sakė parašysianti savo sūnėnui, žinanti būdą, kaip perduoti jam laišką.
Dėdė šyptelėjo.
— Tikiuosi, sužinosi, kaip siųs laišką į Ispaniją, ir man papasakosi. Padaryk tą, ir po savaitės pamatysi vaikus.
Nurijau kartų išdavystės gumulą.
Jis grįžo prie savo popierių.
— Gali eiti, — metė atsainiai.
Kai įėjau, karalienė sėdėjo prie stalo.
— A, ledi Keri. Malonėkite uždegti dar vieną žvakę. Beveik nematau, ką rašau.
Uždegiau dar vieną žvakę ir prikišau prie popieriaus lapo. Mačiau, kad rašo ispaniškai.
— Paprašykite pakviesti senjorą Filipezą, — tarė ji man. — Turiu jam pavedimą.
Nepajudėjau, todėl pakėlusi galvą nuo laiško linktelėjo man. Aš padariau reveransą ir priėjau prie durų, kurias saugojo tarnas.
— Pašauk senjorą Filipezą, — įsakiau.
Po valandėlės Filipezas pasirodė. Šitas pusamžis vyriškis, rūmuose dirbantis podėlio sargu, atsikėlė iš Ispanijos, kai tekėjo Katerina. Likęs namų ūkyje, nors vedė anglę ir augino anglus vaikus, neprarado ispaniško akcento ir meilės Ispanijai.
Įleidau jį į kambarį, ir karalienė pažvelgė į mane.
— Palikite mus, — paprašė. Mačiau, kaip sulanksto laišką ir užantspauduoja savo žiedu su granatu iš Ispanijos.
Išėjau už durų ir kaip šnipas įsitaisiusi lango angoje laukiau, kol senjoras Filipezas išėjo, kišdamas laišką už savo berankovio švarkelio. Tada neskubėdama nuėjau pas dėdę Hovardą ir viską papasakojau.
Senjoras Filipezas išvyko iš rūmų kitą dieną. Dėdė surado mane vaikštinėjančią spiraliniu taku, vedančiu į Vindzoro pilį.
— Gali keliauti į Hiverį, — pranešė. — Savo darbą atlikai.
— Dėde?
— Mes pagausime senjorą Filipezą, kai kelsis iš Douverio į Prancūziją, — paaiškino jis. — Pakankamai toli, kad karalienės nepasiektų ši žinia. Turėsime jos laišką sūnėnui, ir tai bus jos galas. Tai bus išdavystės įrodymas. Kai Volsis sėdės Romoje, karalienei neliks nieko kita, kaip tik sutikti su ištuoka, kad išgelbėtų savo kailį. Karalius vėl galės vesti. Šią vasarą.
Pagalvojau apie karalienės viltį — ji būtų saugi, jeigu tik išsilaikytų iki rudens.
— Sužadėtuvės šią vasarą, viešos vestuvės ir karūnacija — kai grįšime į Londoną rudenį.
Nurijau seiles. Mintis, kad sesuo bus Anglijos karalienė, o aš liksiu pamesta karaliaus meilužė, gėlė iš vidaus.
— O aš?
— Gali keliauti į Hiverį. Kai Ana bus karalienė, galėsi grįžti į rūmus ir būti jos dama, tada jai reikės giminaičių aplinkui. Bet kol kas tavo darbas baigtas.
— Ar galėčiau vykti šiandien? — tepaklausiau.
— Jeigu rasi, kas tave palydės.
— Ar galiu paprašyti Džordžo?
— Taip.
Aš pritūpiau jam ir paspartinusi žingsnį nuėjau į viršų.
— Gerai pasielgei dėl Filipezo, — pasivijo dėdės žodžiai. — Laimėjome laiko. Karalienė mano, kad pagalba pakeliui, o iš tiesų liko viena.
— Džiaugiuosi galėdama tarnauti Hovardams, — atsakiau. Geriau niekas niekada nesužinotų, kad mielai vieną po kito palaidočiau visus Hovardus, išskyrus Džordžą, didžiojoje šeimos kriptoje ir nesijausčiau ką nors praradusi.
Džordžas grįžęs iš pasijodinėjimo su karaliumi nebenorėjo lipti ant arklio.
— Man galva plyšta, praeitą naktį gėriau ir daug lošiau. O Frensis nepakenčiamas... — Jis nutilo. — Aš nejosiu į Hiverį šiandien, Mere, negaliu apie tai net pagalvoti.
Suėmiau brolio rankas ir pažvelgiau jam į akis. Žinojau, kad akyse žiba ašaros ir nesistengiau jų sulaikyti.
— Džordžai, maldauju, — tariau. — O jeigu dėdė apsigalvos? Prašau, padėk man. Prašau, nugabenk mane pas vaikus. Nugabenk į Hiverį.
— Oi, nereikia. Neverk. Žinai, kad nekenčiu ašarų. Nuvešiu. Aišku, kad nuvešiu. Pasiųsk ką nors į arklides, kad pakinkytų arklius, ir josime iš karto.
Kai įsiveržiau pasiimti kelių daiktų ir pasirūpinti, kad skrynia būtų gerai užveržta ir atsiųsta man vėliau vežimu, Aną radau kambaryje.
— Kur išsiruošei?
— Į Hiverį. Dėdė Hovardas leido.
— O kaip aš? — paklausė ji griežtai.
Aš suklusau, išgirdusi jos balse neviltį.
— Kaip tu? Tu turi viską. Ko dar nori, dėl Dievo meilės?
Sudribusi į kėdę prieš nedidelį veidrodį pasidėjo galvą ant sunertų rankų ir įsistebeilijo į save.
— Jis mane myli, — ištarė. — Pamišęs dėl manęs. Visą laiką stengiuosi jį pritraukti ir atstumti. Kai šoka su manimi, jo pasididžiavimas kietas kaip kilpinė. Karalius miršta iš nekantrumo mane turėti.
— Na ir?
— Man reikia išlaikyti tokią padėtį kaip padažą ant viryklės. Turiu stengtis, kad virtų lėtai, nes jeigu pervirs, kas bus su manimi? Būsiu mirtinai nuplikyta. Jeigu atauš ir nuėjęs pamirkys savo dagtį kitur, tuomet turėsiu konkurentę. Štai kodėl man reikia tavęs čionai.
— Kad mirkyčiau dagtį? — pakartojau žiaurų palyginimą.
— Taip.
— Teks apsieiti, — atšoviau. — Beliko kelios savaitės. Dėdė sako, kad susižadėsite šią vasarą ir tuoksitės rudenį. Atlikau savo vaidmenį ir galiu keliauti.
Ana netgi nepaklausė, kokį vaidmenį suvaidinau. Anos regėjimas visuomet buvo kaip iš trijų pusių apgaubtos lempos. Ji švietė tik viena kryptimi. Pirma — ji pati, tada — Boleinai ir Hovardai. Jai niekuomet nereikėjo ištikimybės katekizmo, kurį Džordžas pakartojo man. Ji visuomet žinojo, kas svarbu.
— Aš pajėgsiu išlaikyti dar kelias savaites, — nutarė ji. — O tada turėsiu viską.